ŠVIESA, KURIĄ KURIAME. PĖDSAKAS, KURĮ PALIEKAME.

ŠVIESA, KURIĄ KURIAME. PĖDSAKAS, KURĮ PALIEKAME.

Ką paliekame po savęs? Pėdsaką žemėje? Prisiminimą žmogaus širdyje? O gal mažą šviesą, kurią kažkas nešis toliau? Spalio 23-iosios vakarą mūsų mokykla prisipildė kūrybos, bendrystės ir rudens magijos. Mokytojos Ignė Masalskienė, Neringa Motiejūnienė ir Jurgita Kelpšienė pakvietė mokinius į kūrybinę naktį, kurioje paprasti daiktai virto meno kūriniais, o kūryba įgavo gilesnę prasmę. Kai tai, kas nereikalinga, virsta šviesa... Iš antrinių žaliavų mokiniai kūrė žibintus. Kiekvienas jų – savitas, nepakartojamas, kaip ir jį sukūręs žmogus. Kai žibintuose sužibo švieselės, mokyklos erdvė prisipildė jaukumo ir šilumos. Tai buvo gražus priminimas, kad grožiui sukurti nereikia naujų daiktų – kartais pakanka kūrybiškumo ir noro suteikti jiems antrą gyvenimą. Vienas piršto atspaudas. Šimtai lapų. Tūkstančiai minčių. Tą patį vakarą gimė ypatingas bendras meno kūrinys – milžiniškas žmogaus piršto atspaudas iš rudeninių lapų. Šimtai skirtingų spalvų, formų ir dydžių lapų sugulė į vieną prasmingą visumą. Pasaulyje nėra dviejų vienodų pirštų atspaudų. Kaip nėra ir dviejų vienodų žmonių. Tačiau kiekvienas iš mūsų paliekame pėdsaką. „O ką aš paliksiu po savęs?“ Šis klausimas kviečia sustoti ir susimąstyti. Ar po mūsų liks daugiau šiukšlių, ar daugiau grožio? Daugiau abejingumo, ar daugiau atsakomybės? Ar mokėsime ne tik imti iš gamtos, bet ir ją saugoti? Mūsų mokykloje tvarumas – ne tik žodis, o vertybė, kurią puoselėjame kasdieniais darbais. Šis kūrybinis vakaras priminė, kad prasmingiausios patirtys gimsta tada, kai susitinka kūryba, bendrystė ir atsakomybė už mus supantį pasaulį. Vakaro pabaigoje šalia didžiulio piršto atspaudo sužibo mokinių sukurti žibintai. Atrodė, tarsi mažos švieselės apšviestų ne tik rudens lapus, bet ir pačią kūrinio mintį. Mes visi paliekame pėdsakus. Tačiau tik nuo mūsų priklauso, kokie jie bus. Nes svarbiausia ne tai, kiek daug paliksime po savęs. Svarbiausia – ką paliksime.