Interviu su Erika Bruniūte

Kviečiame susipažinti su mūsų mokyklos mokine Erika Bruniūte, kuri būdama 14 metų debiutavo Pasaulio Shotokan karate čempionate!

Erika, kaip atrodo tavo įprasta diena?

- Mano diena prasideda nuo mokyklos. Po jos einu į treniruotę, kuri trunka pusantros valandos. Grįžus namo atlieku namų darbus ir einu miegoti.

Tai laisvo laiko nelabai lieka, ar ne?

- Jei savaitgaliais nevyksta varžybos, tuomet turiu laisvo laiko, bet darbo dienomis jo labai nedaug lieka.

Karate pradėjai lankyti nuo septynerių metų. Kas tave paskatino pasirinkti šį užsiėmimą?

- Pradėjome kartu su drauge eiti į karate būrelį. Mano draugė po kurio laiko nustojo lankyti, bet man taip patiko, kad ir toliau lankiau treniruotes. Treneris man labai patiko nuo pirmos treniruotės.

Ar turi savo autoritetą, į kurį norėtum lygiuotis?

- Turiu – ispanė karatistė Sandra Sánchez. Jai jau virš 40 metų ir ji nebedalyvauja varžybose, bet aš norėčiau būti tokia gera kovotoja kaip ji.

Kada nusprendei, kad nori dalyvauti Pasaulio Shotokan karate čempionate?

- Mintys apie čempionatą buvo jau seniai, bet galutinai sprendimą priėmiau gegužės mėnesį.

Kas tave labiausiai palaiko šiame kelyje?

- Treneriai Giedrius ir Greta, visa komanda, klubas ir, žinoma, tėvai.

Kokios buvo tavo mintys prieš pačią kovą? Ar jaudinaisi?

- Gavau labai daug palaikymo ir motyvacijos, todėl jaudulio nelabai jaučiau. Pirmą kartą visiškai nesijaudinau. Buvau labai rami ir tiesiog norėjau laimėti.

Ar prisimeni, ką galvojai kovos metu?

- Nieko negalvojau – tiesiog dariau tai, ką mokėjau geriausiai.

O ką galvojai po kovos? Kokie jausmai tave užplūdo? Kaip jaustiesi dabar?

- Po kovos galvojau, ką galėjau padaryti kitaip, geriau, bet buvau labai laiminga ir patenkinta savo pasirodymu – vien tik teigiami jausmai. Ir dabar jaučiuosi puikiai: gavau daugybę sveikinimų, o trenerių bei tėvų palaikymas suteikia didžiulį džiaugsmą.

Ar po kovos norėjosi greičiau grįžti namo?

- Rinktinė buvo labai faina, visi labai gerai sutariame, praleidome puikų laiką kartu, susibendravau su savo varžovėmis, bet gale truputį jau norėjau namo.

Ar esi susidūrusi su iššūkiais karate kelyje, kurie tave nuliūdindavo? Ar kada pagalvojai apie karate metimą?

- Ne, niekada nesu susidūrusi su sunkumais, dėl kurių norėčiau viską mesti, neturėjau tokių minčių niekada.

Erika, tu esi ne tik puiki kovotoja, bet ir puiki mokinė, pirmūnė. Kokios tavo pamokos mėgstamiausios?

- Mėgstu biologijos ir lietuvių kalbos pamokas, bet visoms pamokoms ruošiuosi ir stengiuosi mokytis gerai.

Kas tave skatina gerai mokytis?

- Aš pati save skatinu, noriu mokytis gerai, ir, žinoma, tėvai mane labai skatina.

Galvojant apie ateitį, kokią profesiją norėtum pasirinkti?

- Dar nelabai apie tai galvoju. Galbūt trenere, bet labiausiai norėčiau būti profesionali sportininkė.

Ar turi išsikėlusi tikslų?

- Taip, mano tikslas – iškovoti pirmą vietą pasaulio čempionate.

Kokios savybės, išmoktos per treniruotes, padeda tau gyvenime, moksluose ir bendravime?

- Drąsa, pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas.

Grįžus į mokyklą, ar sulaukei sveikinimų iš mokytojų ir klasės draugų?

- Pasveikino mokytojai ir klasės draugai, bet labiausiai muzikos mokytoja pasidžiaugė ir paplojo man.

Kada nusimato artimiausios tavo varžybos?

- Europos čempionatas bus lapkričio pabaigoje, jame turėčiau dalyvauti. Vasaros metu planuoju dalyvauti aukšto lygio varžybose Kroatijoje.

Ką norėtum perduoti kitiems mokiniams, kurie vis dar ieško savęs?

- Eiti, bandyti, daryti, ir jei tai patinka ir sekasi – tęsti toliau, nemesti. Neklausyti kitų nuomonės ir tiesiog pasitikėti savimi.